Walls and slabs

 Gyvenamųjų pastatų pertvaros ir jų elementai

Pastato atitvarinėms konstrukcijoms turi būti naudojamos tik tokios medžiagos ir gaminiai, kurių atitikties dokumentuose yra pateikti akustinių (laboratorinių arba natūrinių garso izoliavimo rodiklių) charakteristikų vertės. Iškilus abejonių dėl garso izoliavimo kokybės atitikties, šie rodikliai turi būti tikrinami papildomai. Vykdant pastato statybą, atsižvelgiant į apsaugos nuo triukšmo reikalavimus reikia žinoti:

Vienasluoksnės pertvaros tarp butų gerai sulaiko garsą, kai yra pastatytos iš didelio tankio vienalyčių medžiagų, neturinčių ištisinės akytos struktūros. Pertvara atitinkanti C garso klasės ribines izoliavimo rodiklio vertes (daugiau kaip 55 decibelų), turi būti pakankamai sunki, pvz., sumūrytos pilnai užpildant siūles silikatinių plytų tinkuotos sienos storis turi būti ne mažesnis kaip 270 mm. Kaip galima sujungti pertvarą su perdanga be plyšių ir įtrūkimų.

Pertvaros, pastatytos iš akytos struktūros medžiagų su kiaurinėmis poromis, užtikrina garso izoliavimą tik papildomai tinkuotos ne mažiau 10 mm storio sluoksniais iš tankios medžiagos.

Kad sienos ir pertvaros iš plytų, keraminių ir lengvojo betono blokų turėtų jų deklaruojamą garso izoliavimą, jas būtina mūryti užpildant siūles per visą jų ilgį (be tuštumų) ir tinkuoti iš abiejų pusių nesusitraukiančiu skiediniu.

Pertvarines konstrukcijas būtina montuoti taip, kad jų sandūrose nebūtų ir eksploatuojant neatsirastų netgi mažiausių kiaurinių plyšių ir įskilimų. Statant, atsiradusius plyšius ir įskilimus, būtina nuvalyti ir pašalinti taikant konstrukcinius sprendinius ir užtaisant juos per visą ilgį hermetikais ir kitomis medžiagomis.. 

Dvigubų sluoksnių sienos ir pertvaros paprastai turi neturėti kieto ryšio tarp kontūro elementų arba turėti tik atskiruose taškuose. Tarpas tarp konstrukcinių turi sudaryti ne mažiau kaip 40 mm

Dažnai naudojamos lengvosios karkasinės konstrukcijos  kurioms montuojant būtina papildomai taikyti specialias sąlygas:

Naudoti tik projekte nurodyto pločio laikantįjį metalinį profilį ir pertvarų prigludimui prie skersinių sienų, grindų ir lubų būtinai naudoti tamprius tarpiklius. Pertvaroms naudojant kelis gipso kartono plokščių sluoksnius, pirmo sluoksnio siūlės vieta neturi sutapti su antrojo.

Karkaso sudarytą erdvę tarp gipso kartono lakštų pagal projektą užpildyti garsą sugeriančia medžiaga taip, kad tarp pertvaros sluoksnių neatsirastų kietų ryšių.

Vertikalias ir horizontalias siūles tarp lakštų užsandarinti sandarinimo juostomis. Negalima palikti kiaurinių technologinių skylių.

Karkasinėse konstrukcijose būtina numatyti taškinį lakštų tvirtinimą prie karkaso, pageidautina su ne didesniu kaip 300 mm žingsniu. Jeigu naudojami du sluoksniai iš vienos karkaso pusės, tai jie negali būti suklijuoti tarpusavyje. Karkaso stovų žingsnį ir atstumą tarp jo horizontalių elementų pagal akustinius reikalavimus reikia nustatyti ne mažesnį kaip 600 mm. Be to, jų garso izoliavimo savybių gerinimui kiekvienos pertvaros pusės dangai rekomenduojama statyti po atskirą karkasą, o esant būtinybei galima taikyti dviejų arba trijų sluoksnių dangą.

Kai projekte numatyta pagerinti betono, plytų ir kitos pertvaros ore sklindančio garso izoliavimą, kaip papildoma danga naudojamos įvairios lakštinės medžiagos: gipso kartono lakštai, medžio-drožlių ar kietos medžio-pluošto plokštės, kurios prie sienos tvirtinamos ant medinių (metalinių) juostelių ar taškiniu tvirtinimo būdu. Oro tarpą tarp sienos ir dangos tikslinga išlaikyti 40-50 mm pločio ir užpildyti garsą sugeriančia medžiaga (akmens ar stiklo vatos plokštėmis, dembliais ir kt.)

IV Statybinių medžiagų ir konstrukcijų degumas

Statybinės medžiagos ir konstrukcijos skirtingai reaguoja į liepsnos veikimą: vienos greitai sudega, kitos ilgam išlaiko apkrovą. Dėl to visos statybinės medžiagos ir konstrukcijos, atsižvelgiant į jų degumą, skirstomos į tris grupes:

• nedegiosios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje temperatūroje arba ugnyje normaliomis atmosferos ir oro sąlygomis neužsiliepsnoja, nedega, nerusena ir neanglėja. Tai visos gamtinės ir dirbtinės neorganinės medžiagos: akmenys, plytos, metalai;
• sunkiai degios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje temperatūroje arba ugnyje užsiliepsnoja, rusena arba anglėja ir dega arba rusena veikiant ugnies šaltiniui, o pašalinus ugnies šaltinį degimas ir rusenimas baigiasi. Šių medžiagų ir konstrukcijų sudėtyje yra nedegiųjų ir degiųjų medžiagų. Tai asfaltbetonis, pjuvenų betonas, antipirenuose išmirkyta mediena ir kt.;
•   degiosios medžiagos ir konstrukcijos ugnyje dega ir rusena net ir tada, kai pašalinamas ugnies šaltinis. Tai visos organinės medžiagos: mediena, tolis, ruberoidas, durpių plokštė ir kt. Iš jų pagamintos konstrukcijos nepadengiamos nedegiosiomis medžiagomis.

V Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai

Pastatų ir statinių gaisrinį saugumą lemia jų atsparumas ugniai, kuris priklauso nuo pagrindinių konstrukcijų elementų degumo ir atsparumo ugniai.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra jų savybė nesuirti, neprarasti standumo ir neperkaisti iki pavojingos ribos.

Standumo praradimas – tai statybinių konstrukcijų griuvimas. Standumo praradimas, ypač sudėtingų statinių, - tai deformacijų atsiradimas konstrukcijose, kurių dydis neleidžia toliau eksploatuoti statinio.

Konstrukcijų perkaitimas – tai konstrukcijos įkaitimas iki tokios temperatūros, kurią viršijus gali užsiliepsnoti daiktai, esantys gretimose patalpose arba atsirasti plyšiai, pro kuriuos gali prasiskverbti degimo produktai.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai apibūdinamas minimaliu laiku, kuriam praėjus konstrukcija praranda atitvarinę arba laikomąją galią, ir matuojamas valandomis nuo gaisro arba konstrukcijos bandymo atsparumo ugniai pradžios, iki konstrukcijoje atsiras vienas iš šių požymių;

·         plyšiai arba skylės pro kurias gali prasiskverbti degimo produktai arba liepsna;

·         gaisro veikiamos konstrukcijos kitos pusės temperatūra vidutiniškai pakilo daugiau kaip 140 ⁰C arba daugiau kaip 180 ⁰C bet kuriame to paviršiaus taške, palyginti su konstrukcijos temperatūra iki bandymo pradžios, arba 220 ⁰C nepaisant konstrukcijos temperatūros iki bandymo pradžios;

·         konstrukcija suiro arba deformavosi.

Pagrindinis veiksnys, gaisro metu ardantis konstrukcijas, yra aukšta temperatūra (900-1400 ⁰C). Temperatūra, kurioje konstrukcija pasiekia atsparumo ugniai minimalų laiką, vadinama kritine temperatūra (t_kr).

            Kai kurių statybinių konstrukcijų atsparumo ugniai minimalus laikas R ir jų degumo grupė pateikiama.

 Kai kurių statybinių konstrukcijų atsparumo ugniai minimalus laikas R ir jų degumo grupės

Konstrukcija	Storis, cm	R,h	Degumo grupė
Silikatinių ir skylėtųjų molio plytų pertvaros arba sienos	6,5 12 25	0,75 2,5 5,5	nedegi nedegi nedegi
Gelžbetonio ir betono pertvaros arba sienos	6 12	0,75 2,5	nedegi nedegi
Ištisinės gelžbetoninės laisvai atremtos perdangų ir denginio plokštės, armuotos A III klasės armatūra, kai apsauginio betono sluoksnio storis:
20	-	1,3	nedegi
30	-	1,9	nedegi
40	-	2,9	nedegi
50	-	3,7	nedegi
Stiklo blokų pertvaros	10	0,25	nedegi
Medinės pertvaros ir sienos, tinkuotos iš abiejų pusių 2 cm storio tinko sluoksniu	10 20 25	0,6 1,0 1,25	sunkiai degi sunkiai degi sunkai degi

Visi pastatai ir statiniai bei jų konstrukciniai elementai skirstomi pagal atsparumo ugniai laipsnius į aštuonias grupes – I, II, III, III a, III b, IV, IV a ir V. Pastatų ir statinių bei jų konstrukcinių elementų atsparumo ugniai laipsnį nusako šių konstrukcijų medžiagų degumo grupė ir jų dalių atsparumo ugniai minimalus laikas. Nustatant pastato atsparumo ugniai laipsnį reikia žiūrėti, kad konstrukcinių elementų degumo grupė ir faktinio atsparumo ugniai minimalus laikas būtų didesnis, nei nurodyta statybos normose ir taisyklėse.

            Gaisrinės saugos reikalavimai Europos Sąjungos šalyse sudaro dalį statiniams(pastatų išdėstymui, statybinių konstrukcijų ir dirbinių, komunikacijų ir tinklų naudojimo savybėms, taip pat gaisrinės sąlygos įrangai gaisro sąlygomis) taikomų nuostatų. Statiniai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad kilus gaisrui:

·         statinio geba atlaikyti apkrovas būtų apskaičiuojama tam tikram laikotarpiui ;

·         gaisro kilimas ir ugnies bei dūmų plitimas statinyje būtų apribotas;

·         gaisro plitimas į gretimus statinius būtų apribotas;

·         gyventojai galėtų palikti statinius ar būtų išgelbėti kitomis priemonėmis;

·         būtų atsižvelgta į ugniagesių saugumą.

Nustatant pakankamą apkrovą laikančiųjų ir atsiskiriančiųjų konstrukcijų ar dirbinių atsparumą ugniai tarptautinėje praktikoje naudojama standartinė temperatūros ir laiko kreivė (ISO834, 1 dalis), kaip modelis įsiliepsnojusiam gaisrui, kuri aprašoma tokia lygtimi:

T = 345log₁₀(8t +1) + 20 

T – bandymų krosnies temperatūra, ⁰C; t – temperatūros veikimo per gaisro bandymus trukmė, min.

            Vertinant statybinių konstrukcijų atsparumą ugniai remiantis eurokodų reikalavimais, pagrindinių eksploatacinių savybių kriterijai yra: geba laikyti apkrovas (R), sandarumas (E), termoizoliacija (I). Pvz.: konstrukcija, kuri nepraranda gebos atlaikyti apkrovą per 145 min, sandarumo per 70 min ir termoizoliacijos per 41 min, klasifikuojama taip: R120/RE60/RE 130. Skaitinis indeksas rodo laiką minutėmis, per kurį išlaikomos tinkamumo naudoti savybės, jis turi tokias reikšmes: 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240, 360.

            Šią klasifikaciją galima praplėsti tokiais kriterijais:

·         Laidumas spinduliavimui (W), kai termoizoliacija kontroliuojama remiantis išskiriamu spinduliavimu;

·         Atsparumas mechaniniam poveikiui (M), kai nagrinėjamas konkretus mechaninis poveikis (pvz., atsparumas smūgiui po tam tikro ugnies veikimo laiko);

·         Užsidaromumas (C) durims su uždarymo mechanizmais;

·         Dūmų plitimo ribojimas (S) dirbiniams su dūmų prasiskverbimo.

Statybinių konstrukcijų ir dirbinių atsparumo ugniai vertinimo kriterijai pateikiami lentelėse.

 Atsparumo ugniai vertinimo kriterijai

Savybė, reikšmė	Simbolis	Taikymo sritis
Geba atlaikyti apkrovas	R	Kolonos, sijos, sienos, perdangos
Sandarumas	E	Sienos, perdangos
Termoizoliacija	I	Dangčiai
Laidumas spinduliavimui	W
Atsparumas mechaniniam poveikiui	M

   Pastatų elementų atsparumo ugniai vertinimo kriterijai

Pastato elementai		Pagrindiniai kriterijai	Papildomi kriterijai
Strypiniai elementai (kolonos, sijos) bei laikančiosios neatitveriančios sienos		R
Laikantieji atitveriantieji elementai		REI, REW, RE, R	M
Vidinės nelaikančiosios sienos		EI, EW, E	M
Išorinės nelaikančiosios sienos		EI,E
Liukų dangčiai (durys, vartai, sklendės)		EI, EW, E	CS
Kabamosios lubos (atskirtos užtvaros)		EI
Vamzdžių ir kabelių angos		EI,E
Instaliaciniai kanalai		EI
Ortakiai		EI,E
Ortakių vožtuvai		EI,E
Kabeliai ir elektrinių kabelių apsaugos nuo ugnies priemonės		PH,P
Dūmų nuvedimo įrenginiai (turi būti išsaugotas ir skerspjūvis)	Ventiliacijos kanalai	EI,E
	Sklendės	EI,E